Dabartinė senosios religijos-gyvensenos situacija Latvijoje

Dabartinė senosios religijos-gyvensenos situacija Latvijoje

Dievturybės kaip oficialiosios religijos statusas Latvijoje.

  1. Gyvensena apibūdinta Latvijos Seimo Konstitucijos preambulėje: „Latvijos identitetą Europos kultūros erdvėje nuo senovės išreiškia latvių ir lyvių tradicijos, latviškas gyvensenos būdas, latvių kalba, žmogiškosios ir krikščioniškos vertybės. Religija, kaip bet kuri gyvenimo forma nuolat keičiasi, transformuojasi, kai kada tie pokyčiai gali būti esminiai ir nevienareikšmiai. Religija įsilieja į kiekvienos valstybės kultūrinį-istorinį kontekstą, šiandien mažų valstybių religiją, senų tikybų reikšmę pabrėžia SNO Deklaracija, kurioje kalbama apie tų asmenų teises, kurios priklauso nacionalinėms arba etninėms, religinėms ir lingvistinėms mažumoms. JUNESKO konvencija apie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimą, kuri veikia nuo 2006 m. balandžio 20 d., saugo etnines religijas, jų priklausomumą konkrečiai valstybei, žemei, tautai, kalbai, pasaulio suvokimui ir tradicijai. JUNESKO konvencijoje įvardintos etninės religijos, pripažįstamas bendras noras išlaikyti žmonijos nematerialų kultūros paveldą, nurodoma, jog „išsaugojimas” reiškia veiksmus, kurių tikslas rūpintis nematerialaus kultūros paveldo gyvybingumu, tame tarpe jo identifikacija, dokumentavimu, moksliniais tyrimais, išsaugojimu, globa, populiarinimu, vertybių stiprinimu, tęstinumu per formalų ir neformalų švietimą ir  šio paveldo  įvairių aspektų atgaivinimą.”¹
  2. Latvijos kultūras kanone įtrauktos tokios liaudies tradicinės vertybės kaip: Latvių dainos-ketureiliai, daugiabalsis dainavimas, kanklės ir kankliavimas, tautiniai drabužiai, dainų šventė, Lielvardės juosta, ruginė duona, Latgalės puodininkystė, Joninės, kapinių tvarkymo tradicijos, Suitų (Alšvangos) kultūrinė erdvė; Lyvių tradicinė kultūra.

.

  1. Juristų dieną balandžio 18 d. teisėtvarkos biuro organizuotoje diskusijoje „Netradicinės religijos Latvijos kultūrinėje erdvėje” statistika byloja, jog apie 47% Latvijos gyventojų nenurodė savo religinio įsitikinimo ir savęs nepriskiria nei ateistams, nei krikščioniams. Šios diskusijos išvada, jog latvybė, latviška gyvensena arba Dievturybė yra šių žmonių tikra, bet ryšium su valstybės patvirtintu krikščionybės statusu, nutylėta religinė priedermė.
  2. Oficialios dievturių organizacijos Latvijoje šiuo metu susikūrusios visoje Latvijos teritorijoje.
  3. Leidžiamos knygos, žurnalai, laikraščiai, yra interneto tinklapiai.
  4. Žiniasklaidos dėmesys,
  5. Vyksta Dievo sodybų statyba Liepų saloje ir Limbažiuose, atnaujinamos Talsių mieste 20 a . 30-metais statyta Dievo sodyba ir Marutas Lukinas sodyba „Birzės”, RISEBA (Rygos Tartautinis ekonomikos ir bizneso administracijos universitetas) parašytas Andžio Akmentinio bakalauro darbas „Baltų senosios religijos centro įkūrimas Rygos Esplanadoje.”
  6. Valdis Celms latvių ir lietuvių kalba rašo knygą apie Dievo ir pagrindinių dievybių sampratą Dievturybėje.
  7. Visgi šiandien senoji religija/pagonybė ir Dievturybė daugeliui yra dvasinė egzotika, bet ją reiketų traktuoti plačiau ir giliau nei konstitucijos formuluotė apie gyvenseną.

Naujas požiūris į Dievturybę stiprėja, nes krikščionybė praranda savo vienijančias, integruojančias savybes, tapdama tiktai kaip viena iš daugelių kultūrinių aspektų visuomenės gyvenime. Religinė įvairovė tampa realybe – visos religijos stengiasi visuomeniniame gyvenime stiprinti dvasinę dimensiją, kuri būtų nepriklausoma nuo oficialiosios krikščioniškos bažnyčios.

Svarbu vaidmenį vaidina šiuolaikinių kultūros politikų sukurtas kultūros kanonas, kuriame įrašyti keli nacionalinio identiteto požymiai (aukščiau pažymėti).

Ši įvairovė lėmė tai, kad etninių kultų atstovai Latvijoje oficialiai nebesijaučia prispausti.

Krikščioniškos bažnyčios požiūris į pagonybę tampa vis pakantesnis/tolerantiškesnis, ir nesipriešina jos valstybiniam statusui. Kalendorinės šventės, kasmetinės maldos jūrai Baltijos jūros krante, ugnies ritualai Žiemos saulėgrąžos metu, Folkloristų Dievo dainų koncertai ir t.t. Tai jau ne tiktai pagoniški kultai, bet pirmiausia- Dievo pagerbimo  šventos akimirkos.

Šis laikmetis Latvijoje vadinamas postkrikščionišku, kurio centre yra ideologinė įvairovė, kuri grindžiama prieštaringu nuomonių taikiu gyvavimu, leidžianti kiekvienam piliečiui įgyvendinti  savo religinį pasirinkimą.

Latviškos/dievturiškos Latvijos ateitis priklauso nuo to, kiek principingai bus ginama latvybės puoselėtojų valia. Ar mes suvokiame save, kaip savos žemės tikruosius šeimininkus, kurie sugeba ne tiktai panaudoti ir dauginti senolių sukurtas vertybes, garantuoti kultūros tęstinumą, bet ir drąsiai naudoti naujus būdus nacijos klestėjimui ir įsiveržti į ekonominiu atžvilgiu išsivysčiusiųjų valstybių ratą ir per latvišką pasaulėžiūrą suvienyti žmones, pasiryžusius išlaikyti savą žemę ir latvišką identitetą visame pasaulyje

Pagarbiai, Eva Martuža, Latvijos Dievturių valdybos narė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.