Adolfo Gedvilo kalba Žemaičių krivūlėje

Adolfo Gedvilo kalba Žemaičių krivūlėje

Pateikiame Adolfo Gedvilos gyvos kalbos vaizdo įrašą bei  raštu išdėstytas mintis,  skirtas 2016 metų Žemaičių krivūlei

BALTŲ TIKĖJIMAS, Lietuvių pasaulėjauta, papročiai ir apeigos

Senasis mūsų protėvių tikėjimas, nebuvo knygų skaitymas, nebuvo nei biblijų nei koranų. To tikėjimo esmė buvo pats gyvenimas ir jo išmintis. Laiko tėkmėje, besivystant civilizacijai, visuomenė susiskirstė į valdančiuosius ir pavaldinius. Valdantieji greitai suprato, kad žmogų priversti dykai tarnauti, reikia užvaldyti jo sąmonę. Tam buvo panaudojama nepažinto pasaulio tobulybės ir jų dėsningumas.

Pradžioje patys valdovai vadino save dievais, galinčiais valdyti gamtos galias ir žmonių likimus. Kai visuomenė pradėjo nebetikėti jų dieviškomis galiomis, kai kur net viešai bandydavo priešintis. Tada ėmė kurti įvairiausias religijas ir išgalvotus dievus, bei žiaurios agresijos pagalba priverstinai išdilino tautos atmintį. O žmogus praradęs pasaulėjautą t.y. ,,natūralųjį tikėjimą, į jo vietą gavo svetimą, primestinę religiją“.

Šiandien iškyla reikalas po kruopelytę rankioti, mūsų protėvių gerokai primirštas tradicijas, kurias tenka išreikšti literatūriškai. Bet dar nesame apsisprendę, kaip vadinti savo protėvius. Vadinti pagonimis, tai akivaizdus protėvių ir jų tikėjimo paniekinimas. Žodis religija nusako tai, kad religiją gali sukurti bet kas ir bet kada, dirbtinai suformuluoti kanonus ir priversti bendruomenę tikėti ir griežtai jų laikytis. Kaip ir naujai sukurtos sektos save laiko religinėmis bendruomenėmis. Net Lietuvos valstybinis registras, bet kokio religinio pobūdžio naujai sukurtas bendruomenes, registruoja ir duoda teisę dvasinei veiklai, o po įsisteigimo praėjus 25 m. sutinka laikyti tradicinėmis religijomis.

Dabartiniu laiku susiburiančios baltiško etnokultūrinio tikėjimo puoselėjimo grupelės labai skirtingai įvardija savo protėvių tikėjimo pavadinimus. Kiekviena grupelė (bendruomenė) naudoja labai skirtingus papročius ir apeigas, prikeliama iš praeities, labai įvairių papročių.

Mano manymu, daugelis mūsų bendraminčių naudoja netinkamus papročius ir apeigas, kurie labiau atitinka induistų, šamanų ir kitokių tolimųjų rytų šalių papročius. Daugeliu atvejų maišoma baltiška kultūra ir papročiai su kai kuriomis svetimybėmis.

Čia aš ir noriu pastebėti tai, kad mūsų protėviai, praeityje neturėjo jokių kanonų, neegzistavo kieno nors padiktuoti papročiai. Neturėjo hierarchų, kurie iš tikėjimo būtu darę pelningą verslą. Tiksliau sakant, nebuvo religinės vergovės. Kadangi senais laikais ryšių informacija buvo labai silpna, todėl atskiros bendruomenėlės susikurdavo daug skirtingų apeigų ir papročių. Bet visur tiksliai buvo laikomasi visų kalendorinių švenčių. Taip pat visur vienodai buvo suvokiami astronominiai reiškiniai ir jų poveikis žmogui ir gamtai.

Tas viskas leidžia suprasti tai, kad nebuvo jokios prievartos ir diktato. Žmonės gyveno didžiąja Paslaptimi, darnoje siekė pasaulio pažinimo. Garbino dievus, nuo kurių priklausė žmogaus ir gamtos kiekviena ląstelė.

Aš manyčiau, kad mūsų protėvių tikėjimo ir papročių pasekėjai, kiekvieno atskiro regiono bendruomenė, privalėtų vadovautis to krašto, dar kiek nors žinomais papročiais ir kultūra, ir iš to susikurti savo šventines apeigas, kad būtu priimtinos, savo krašto visuomenei. O įvairovė labai sveikintinas reiškinys. (Išskyrus svetimybes). Žymių ir plačiai žinomų autorių: Dundulių, M.Gimbutienės, J.Trinkūno, L.Klimkos sukaupta plati literatūrinė medžiaga, išsamiai dėstomi mūsų protėvių tikėjimo papročiai ir jų reikšmės pilnai parodo mūsų tautinių regionų skirtingą kultūrą ir papročius. Todėl akivaizdu, kad nebuvo vieno dvasinio valdovo, nebuvo jokios bendros hierarchijos, tikėjimas ir apeigos buvo nevaržomi. Kiekvienas regionas turėjo savo niekam nepriklausomą dvasinį vadovą, ar tai žynį, vaidilą, ar krivį, ar kunigą ir tarp jų nebuvo jokio pavaldumo. Jie atskirai kiekvienas buvo pavaldus tik savo valdovui, ,,kunigaikščiui, karaliui ar valdovui“ kaip asmeninis patarėjas ir tik jam pavaldžios bendruomenės įkvėpėjas. Dėl tuometinių ryšių stokos papročiai susiformuodavo pagal kiekvienos bendruomenės gyvenimo būdą ar kitas aplinkybes. Kartais skyrėsi net dievų vardai. Būtinai sutapo kalendorinių (astronominių) švenčių laikas ir jų reikšmių samprata.

 

Aš mėsleju …

 

Todėl labai norėčiau, kad mūsų pasekėjai, protėvių tikėjimo atgaivinime, nenuskęstume tame pačiame liūne iš kurio baigiame išsikapstyti.

Labai pavojinga bendro valdovo, ,,diktatoriaus“ išsirinkimas. Ten ir bendri įstatai tuoj bus reikalingi. Tuoj bus reikalinga, kuo aukštesnė galia. Ten reikės patvirtinti įsipareigojimus, žinoma pakankamai naudingus vyriausiam iš vyriausių.

Jam reikės išskirtinių sąlygų, kurias privalės sudaryti mažosios bendruomenėlės.

O svarbiausia, prireiks tinkamų valdymo teisių, kurias ir vėliau sugebės pasididinti. Valdančioji asmenybė diktuos sąlygas ir didins reikalavimus. Bendruomenės, netekusios iniciatyvos ir savarankiškumo, vegetuos ir neteks aktyvaus organizuotumo.

To pasėkoje taptu reglamentuotas tikėjimas, pilnas visokiausių drausmės kodeksų, kaip ir visi kiti dievobaimingi religiniai tikėjimai, kurie verčia atlikinėti absurdiškiausius ritualus. Vadovaujantis nesuvokiamais papročiais, mano nuomonė, bendrija taptu skurdi sekta.

Bendruomenės būdamos laisvos, galėtų laisvai rodyti savo iniciatyvą, patys studijuoti ir atrasti daugiau senųjų papročių, juos pritaikyti švenčių renginiuose.

Labai svarbu priimti iniciatyvą iš visų dalyvių ar jis narys ar dar ne. Jie taip pat gali įnešti daug pamirštų tradicijų ir labai paįvairinti bendravimą ir apeigų turinį.

Bendruomenės nebūdamos priklausomos jokiai hierarchijai t.y. ,,bendrijai“,  gali organizuoti bendras šventes  ir suėjimus tarp bendruomenių, o ir bendrauti su užsienio šalimis.

Žinoma, gyvenant biurokratinės civilizacijos laikais, gali būti naudinga pasirašyti bendrą sutartį, be jokio pavaldumo, paremtą bendravimo lygybe.

Aš tvirtai tikiu, kad leidus kažkam valdyti ir diktuoti tūkstančiais metų mūsų protėvių pažinimo ir darnos pagrindais išpuoselėtą prigimtinį tikėjimą, tai nuvestu į nevilti kuo ne visus pasekėjus. Vietoj to, kad daugėtu gretos, tie patys imtų skaidytis.

(Atleiskite, čia tik mano nuomonė – aš jos niekam neperšu – išskyrus Šatrijos gerbėjų bendruomenę. Tik norėčiau, kad visi žinotų, kokia buvo mano nuomonė aukščiau minėtų bendrijų steigimo klausimu).

Nepamirškime, kad religijos savo laiku valstybes valdė. Vėliau jos buvo nušalintos nuo valstybės valdymo. Bet ir po šiai dienai religijos naudoja dvasinę diktatūrą ir tikėjimas nėra laisvas, tikėjimo pavidalai ir ideologija vyksta pagal diktatūrinius kanonus, pagal koraną, pagal bibliją ir kitokius prigalvotus mitus.

Labai svarbu išsaugoti savo laisvą ir nepriklausomą mūsų protėvių tikėjimą nuo įvairiausių svetimybių; nuo šamanizmo, magijos ir raganavimų, nuo pranašų, kurie dėl sveikatos būklės susidariusias vizijas, sureikšmina ir pateikia kaip ypatingas savo toliaregystės išdavas. Nereikėtų išradinėti tokių apeigų, kokių mūsų protėviai tikrai nedarė. Reikia saugotis pranašų, kurie apsimeta paslaptingais žyniais, reiškinių, kurių niekas niekada nepatikrins, aiškintojų. Visuomenė pilna visokiausių sąmonės teršėjų. Vieni pasiėmę virgules sėkmingai gydo žmonių kišenes, kiti prisistato galintys už didelius pinigus pakeisti net ir Dievo valią. Yra tikinčių, kad kažkas pastoviai valdo jų likimą, ir duoda šarlatanui pinigus tikėdami, kad jis stipresnis už Dievą ir jis paveiks Dievo valią.

Labai gaila, kad mažiau skiriama dvasingo pagerbimo ir dėmesio šventoms esybėms, nuo kurių priklauso ir mūsų visų būtis. Švenčių, apeigų vadovai savo veiksmais stengiasi susireikšminti, iškelti savo įvaizdį kuo aukščiau, demonstruojant savo ypatumus.

Labai atsiprašau, tikiuosi, kad mano nuogąstavimai nesipildys.

Linkiu visiems darnos, garbingų ir kilnių siekių.

Esu nepaprastai dėkingas visiems dalyviams, už gausu, aktyvu dalyvavimą ir už didžiulę pagarbą mūsų Žemaičių šventovei Šatrijai. Dėkingas už saugomą atminimą apie šventą ugnį, amžinai degusią garbingoje žinyčioje ir šventai saugoma vaidilučių.

Nuoširdžiausiai esu dėkingas, už dvasingą ir pagarbų dalyvavimą atkurtos šventos ugnies deivės Gabijos kasmetinėje pagerbimo šventėje, kuri yra tapusi tradicine. Šiais metais įvyks 23-oji šventė. Nepaprastai dėkingas kolegoms Marijai, Dariui, Kęstučiui. Ypatingai noriu padėkoti kauniečiams už kasmetinį gausų dalyvavimą.

Labai norėčiau išsinešti su savimi viltį, kad Šatrijos tradicijos išliks ilgam ir nepraras senojo žemaitiško pavidalo ir turinio.

 

Žemaitijos karaliaus Ringaudo dvaro žynys Adolfas Gedvilas

2016 m. liepos 16 d.

2 thoughts on “Adolfo Gedvilo kalba Žemaičių krivūlėje

  1. Tą patį kalbėjo ir Jonas Trinkūnas, bet buvo priverstas tapti vyriausiu dvasininkų – kriviu. Šį sprendimą turėtu priimti rinktų žmonių pastovi krivūlė ir spręsti daug kitų pagoniškų apraiškų. Vytautas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.